Ką reikėtų žinoti apie aušinimo skystį

Aušinimo skystis – priedas, be kurio automobilio eksploatacija yra tiesiog neįmanoma. Tai produktas, kuris būtinai turi būti transporto priemonės sistemoje, antraip žala neišvengiama, todėl svarbu pasirūpinti ne tik juo ar tinkamu skysčio kiekiu, tačiau ir šį tą žinoti apie skysčio savybes bei sudėtį. Tik kokybiškas skystis gali apsaugoti automobilį, taigi renkantis reikėtų atsižvelgti į keletą veiksnių. Pirmiausia, trys pagrindinės savybės, kuriomis turi pasižymėti bet koks aušinimo skystis. Jis turi:

·         Neužšalti;

·         Neužvirti;

·         Saugoti nuo korozijos.

Aušinimo skysčio užšalimas

Aušinimo skysčio užšalimas, dar kitaip vadinamas kristalizacijos procesas, turi vykti tik tuomet, kai aplinkos temperatūra yra ne aukštesnė nei 35 laipsniai žemiau nulio. Kad priedas šia savybe pasižymėtų – jo sudėtyje yra specialių medžiagų, o ar jis tikrai toks atsparus šalčiui kaip turėtų būti – testuojama laboratorijose, kuriose aušinimo skystis yra gaminamas. Ar galima tai padaryti pačiam? Neturint reikiamų įrankių, išmatuoti aušinimo skysčio užšalimo temperatūrą yra sunkoka, todėl atsiradus poreikiui, paprastai ši patikra atliekama autoservisuose. Čia naudojamas specialus įrenginys, vadinamas aerometru. Aerometro veikimo principas pagrįstas medžiagos tankio matavimo, pagal jo rodmenis galima nustatyti skysčio užšalimo temperatūrą. Tiesa, yra ir kitas būdas, naudojantis dar vienu įrenginiu – refraktometru. Pastarasis fiksuoja šviesos lūžio duomenis. Vis dėlto, reikėtų pasakyti, kad abu šie būdai nėra visiškai tikslūs. Jei matuojama skysčio, kurio pagrindas – etilenglikolis ir vandens mišinys, užšalimo temperatūrą, tuomet gautais rezultatais iš esmės pasitikėti galima, tačiau jei tokio, kurio sudėtyje yra kitokių priedų, pavyzdžiui, glicerino, minėtieji įrenginiai nėra pritaikyti nustatyti tikslius duomenis, todėl pastarieji gali skirtis nuo faktinių rodiklių. Tokiu atveju vienintelis įmanomas būdas tiksliai išmatuoti skysčio užšalimo temperatūrą – atlikti bandymus tams skirtose laboratorijose, kurių metu skystis yra šaldomas, stebint, kada ledo kristalai ima formuotis, kokioje temperatūroje pradeda vykti užšalimo procesas.

Aušinimo skysčio virimas

Aušinimo skysčio virimo temperatūra – dar vienas labai svarbus rodiklis, kuris turi būti ne žemesnis nei 107 laipsniai karščio. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jį išmatuoti dar lengviau nei užšalimo temperatūrą – juk, atrodytų, ir jokių specialių įrenginių nereikia – tačiau viskas nėra taip paprasta, kaip atrodo. Kaitinamas aušinimo skystis skleidžia garus, kurie gana kenksmingi, todėl savarankiškai, namų sąlygomis atliekami bandymai gali turėti neigiamų pasekmių, žalos sveikatai.

Apsaugos nuo korozijos savybės

Virimo ir užšalimo temperatūra nėra vieninteliai kriterijai, keliami aušinimo skysčiams. Kokybiški gaminiai turi pasižymėti ir dar viena savybe – tai apsauga nuo korozijos ir kavitacijos. Nuo šių neigiamų veiksnių aušinimo skystis turėtų apsaugoti metalus, su kuriais turi sąlytį cirkuliuodamas aušinimo sistemoje. Nuo ko priklauso, ar aušinimo skystis šias funkcijas atlieka? Iš tiesų, nuo jo sudėties. Kokybiško produkto sudėtyje turi būti nuo korozijos apsaugančių ir koroziją stabdančių priedų, vadinamų korozijos inhibitoriais. Ar jų kiekį taip pat galima patikrinti? Taip, koks korozijos inhibitorių kiekis ir kokia jų kokybė yra aušinimo skystyje patikrinti galima, tačiau, deja, šie tyrimai gali būti atlikti tik laboratorijose. Kokia žala jei aušinimo skystis nuo to neapsaugo? Sistemoje esantys metalai, veikiami aplinkos, ima irti, prasideda oksidacijos procesas, dėl kurios jie praranda jiems būdingas savybes, kitaip tariant, pradeda rūdyti. Kitas gresiantis pavojus – kavitacija. Šio proceso metu skystyje susidarantys burbuliukai sproginėja ir išplėšia iš metalų mažiausias medžiagos daleles.

 

Naujienlaiškio užsakymas